Jo knygos gimsta iš širdies,
Tad prie Račicko pavardės
Visi priprato jau seniai,
Na, o labiausiai – mokiniai.
Jo personažai tokie puikūs!
Be Edvarduko ir be Zuikos,
Be Nippės ir kitų vardų
Gyventi būtų nuobodu.
Rašytojas plačiai keliauja.
Vos tik išleidęs knygą naują,
Pirmiausia jis aplanko tuos,
Kurie jį skaito nuolatos.
O skaito jį jau kelios kartos,
Nes geros knygos šito vertos.
Smalsiausi laukia tęsinių,
Kas kartą vis įdomesnių.
Alma KAROSAITĖ
Vytautas Račickas – mylimiausias vaikų rašytojas Lietuvoje. Jo knygos kasmet patenka į skaitomiausių knygų penketuką.
V. Račicko knygos dažniausiai linksmos. Linksmos net ir tada, kai pasakoja ne itin linksmą, kartais net liūdną istoriją.
„Zuikos padūkėlio“, „Šlepetės“, „Berniukai šoka breiką“ ir kitų knygų autorius prisipažįsta, kad jam labai patinka rašyti apie gerokai pašėlusius vaikus, kuriuos jis vadina teigiamais išdykėliais. O šalia tų padūkėlių, tų jokūbėlių, mikių ir lukošiukų visuomet būna jų mokytojos, kurios kartais ima ir patenka į keblią ar net komišką situaciją. O dešimtmečiui skaitytojui to tik ir reikia.
Šis rašytojas nuolat susitikinėja su savo skaitytojais mokyklose, bibliotekose. Pasakoja apie rašytojo darbą, skaito savo kūrybą.
Ne vienas vaikas kelią į nuostabų knygų pasaulį atrado perskaitęs bent vieną šio rašytojo knygą.
Jeigu klaustumėte, kas V. Račicką įkvepia rašyti, atsakytų: „Vaikų gyvenimas. Ir žinojimas, kad esu labai skaitomas, kad vaikai laukia naujų mano knygų“.
Per trisdešimt kūrybinės veiklos metų rašytojas yra aplankęs net tolimiausiuosse Lietuvos kampeliuose gyvenančius jaunuosius skaitytojus. O neseniai svečiavosi pas lietuvius JAV – Detroite, Čikagoje, Lemonte.
KAI MES MYLĖJOM VIENAS KITĄ: dvi apysakos, Vilnius, Vaga, 1980.
TREJETAS SU MINUSU: apsakymai, Vilnius, Vaga, 1982.
ZUIKA PADŪKĖLIS: apysaka, Vilnius, Vyturys, 1985.
VISAI NETYČIA: apsakymai, Vilnius, Vyturys, 1987.
MANO VAIKYSTĖS LEDAI: apsakymai, Vilnius, Vyturys, 1988.
ŠLEPETĖ: apysaka, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996.
ZUIKA PADŪKĖLIS: apysaka, antras leidimas, Vilnius, Vaga, 1997.
ZUIKA DAR GYVAS: apysaka, Vilnius, Vaga, 1997.
KITA ŠLEPETĖS ISTORIJA: apysaka, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.
ŠLEPETĖ: apysaka, antras leidimas, Vilnius, Genio leidykla, 1999.
MANO VAIKYSTĖS LEDAI: apsakymai, antras leidimas, Vilnius, Genio leidykla, 2000.
ŠLEPETĖ-3: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2000.
PASAKA APIE RASOS LAŠELĮ STIKLINIAIS BATELIAIS: pasaka, Vilnius, V.Račickas, 2000.
KITA ŠLEPETĖS ISTORIJA: apysaka, antras leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2000.
ŠLEPETĖ: apysaka, trečias leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2001.
ŠLEPETĖ-3: apysaka, antras leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2001.
NAUJI ZUIKOS NUOTYKIAI, ARBA TIKRASIS DŽIAUGSMAS: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2001.
ZUIKA PADŪKĖLIS: apysaka, trečias leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2002.
ZUIKA DAR GYVAS: apysaka, antras leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2002.
KIEKVIENAS TURI SAVO NOSĮ: humoristiniai pasakojimai, Vilnius, V.Račickas, 2002.
MIKĖ IR JUOZAPĖLIS: trumpos novelės, Vilnius, V.Račickas, 2002.
JOS VARDAS NIPPĖ: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2002.
PIRMAS KARTAS. SELEMUKO ROPĖS MEILĖS ISTORIJA.: humoristinis pasakojimas, Vilnius, V.Račickas, 2002.
ŠOKOLADAS IKI PIRMADIENIO: trumpos novelės, antras, papildytas, leidimas (pirmojo leidimo pavadinimas „Mikė ir Juozapėlis“), Vilnius, V.Račickas, 2003.
ŠLEPETĖ: apysaka, ketvirtas leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2004.
KITA ŠLEPETĖS ISTORIJA: apysaka, trečias leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2003.
NIPPĖ NORI NAMO: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2004.
GERIAUSIAS DRAUGAS: apsakymai, antras, pataisytas ir papildytas, leidimas (pirmojo leidimo pavadinimas „Visai netyčia“), Vilnius, V.Račickas, 2005.
SENI PAŽĮSTAMI, ARBA KETVIRTOJI ŠLEPETĖ: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2004.
VAIKŲ ANEKDOTAI: anekdotai, Vilnius, V.Račickas, 2005.
SUNKU BŪTI MOKINIU: apsakymai, Vilnius, V.Račickas, 2005.
ŠLEPETĖ: apysaka, penktas leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2006.
NEBAIGTAS DIENORAŠTIS: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2006.
GYVENO KARTĄ LUKOŠIUKAS: linksmi, liūdni ir kitokie Lukošiuko nutikimai šiame ir kituose gyvenimuose, Vilnius, V.Račickas, 2007.
ŠLEPETĖ 3: apysaka, trečias leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2007.
NIPPĖ NAMIE: apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2007.
BERNIUKAI ŠOKA BREIKĄ: novelių apysaka, Vilnius, V.Račickas, 2007.
ŠOKOLADAS IKI PIRMADIENIO: trumpos novelės, trečias leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2008.
ZUIKA DAR GYVAS: apysaka, trečias leidimas, Vilnius, V.Račickas, 2008.
VAIKŲ ANEKDOTAI: anekdotai, antras leidimas,Vilnius, V. Račickas, 2008.
NEBAIGTAS DIENORAŠTIS: apysaka, antras leidimas (nauja redakcija), Vilnius, V.
Račickas, 2008.
MANO VAIKYSTĖS LEDAI: apsakymai, trečias leidimas, Vilnius, V. Račickas, 2008.
BERNIUKAI ŠOKA BREIKĄ: novelių apysaka, antras, papildytas, leidimas, Vilnius, V. Račickas, 2008.
GYVENO KARTĄ LUKOŠIUKAS: linksmi, liūdni ir kitokie Lukošiuko nutikimai šiame ir kituose gyvenimuose, antras leidimas, Vilnius, V. Račickas, 2009.
PATRICIJA, ANTANAS, JO TĖTIS IR MAMA : romanas vaikams, Vilnius, V. Račickas, 2009.
BALTOS DURYS: romanas jaunimui, Vilnius, V. Račickas, 2010.
LIETUVIŠKA KEPURĖ: apsakymai, Vilnius, V. Račickas, 2010.
PENKTOJI ŠLEPETĖ PLIUS: apysaka, Vilnius, V. Račickas, 2011.
PAUKŠTELIUI ŠALTA: apsakymas, Vilnius, V. Račickas, 2012
VIENO PAVASARIO ISTORIJA: apysaka, Vilnius, V. Račickas, 2012
ŠEŠTOJI ŠLEPETĖ. MISIJA NEĮMANOMA: apysaka, Vilnius, V. Račickas, 2013
AŠ, DVIRATIS, PIRMOJI MEILĖ IR SUMUŠTINIAI SU SLIEKAIS: apysaka, Vilnius, V. Račickas, 2014
NATAS MUNTUS – MANO DRAUGAS: eilėraščiai, Vilnius, V. Račickas, 2014
MAMINUKAS: apsakymas, Vilnius, V. Račickas, 2015
SVEČIUOSE PAS MEŠKĄ: tikros istorijos, Vilnius, V. Račickas, 2016
TETULĖ ULĖ, SEPTINTOJI ŠLEPETĖ IR MAFIJA: apysaka, Vilnius, V. Račickas, 2017
VAIKŲ ANEKDOTAI 3: Vilnius, 2017
KAIP GUGIS DZIDARAS BUGĮ BADARĄ NUGALĖJO: pasaka nepasaka, Vilnius, V. Račickas, 2018
MERGAITĖ IR GARSIAI KALBANTIS MIESTAS: Vilnius, V. Račickas, 2019
GĖLYTĖ IR BUČKIS: Vilnius, V. Račickas, 2020
Literatūros tyrinėtojo Jono Linkevičiaus monografija apie rašytojo Vytauto Račicko gyvenimą ir kūrybą. Monografiją sudaro trys dalys. Pirmoji dalis skirta rašytojo biografijai: šeimai, jo vaikystei ir jaunystei, studijų laikotarpiui, darbui „Lietuvos pionieriaus“ bei „Genio“ redakcijose. Antrojoje dalyje nagrinėjama Vytauto Račicko kūryba. Trečioji dalis – interviu su Vytautu Račicku. Knygoje daug nuotraukų iš rašytojo gyvenimo bei jo knygų iliustracijų.
Knyga skiriama moksleiviams, mokytojams bei visiems lietuvių vaikų literatūra besidomintiems skaitytojams.
Vaiva Markevičiūtė
PAAUGLIO PASAULIS TARP SAVĘS PAIEŠKŲ IR SLIEKŲ: V. RAČICKO „AŠ, DVIRATIS PIRMOJI MEILĖ IR SUMUŠTINIAI SU SLIEKAIS“
Su Vytauto Račicko knygomis užaugo jau ne viena karta, o šiemet vaikų literatūros istorijoje įsitvirtinusiai rašytojo apysakai „Padūkėlis“ sukanka 30 metų. Per tris dešimtis perkopė ir V. Račicko išleistų knygų skaičius. Kūrėjas išbandė apsakymo, pasakos, humoristinio pasakojimo, novelės, romano žanrus, tačiau dažniausiai rašo apysakas. Šis žanras besiformuojančio jaunuolio pasauliui atskleisti yra bene tinkamiausias, reikia pripažinti rašytojas paauglio pasaulį vaizduoja lengvai, šmaikščiai, išvengdamas perdėto dramatizmo ir tiesioginės didaktikos. Nors pastarųjų jo knygose yra, ir negalima sakyti, kad V. Račicko apysakos tik pramoginės, tačiau rimtąją istorijos dalį rašytojas meistriškai įpina į pasakojimą. Skaitytojas šias pamokas išmoksta nejučia, nejausdamas tiesioginės didaktikos, tarp eilučių jis perskaito ir tai, kas neramina knygos veikėjus. Šie V. Račicko kūrybos bruožai būdingi ir prieš tris dešimtmečius išleistam „Zuikai Padūkėliui“, ir prieš keletą metų pasirodžiusiai apysakai „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“.
Iš pirmo žvilgsnio toks pavadinimas atrodo ilgokas nedidelės apimties (160 p.) knygai paaugliams, tačiau ją perskaičius autoriaus motyvai aiškūs – pavadinime atsispindi keturi istorijos kampai, ant kurių statomas siužetas, juos galima įvardyti kaip santykio ieškojimus: santykio su savimi, su pasauliu, mergaitėmis ir berniukais. Be to, visi minimi objektai tarsi įrėmina pasakojimą – jais jis pradedamas ir baigiamas.
AŠ. Keturiolikmetis Kazimieras Tilindis dar tik pradeda atrasti pasaulį ir save pasaulyje. Individualumo ir savęs paieškos yra bene pagrindinė knygos tema. Ne viename skyrelyje pasakojimas nuo veiksmo nukrypsta į savo santykio su pasauliu ir pačiu savimi svarstymus. Paauglys yra besiformuojanti asmenybė – jau nebe vaikas, bet dar ir ne suaugusysis. Ši buvimo tarp būsena ir kelia didelę sumaištį Kazio viduje. Šį jausmą pirmiausia apibūdina pats berniukas, prisistatydamas skaitytojui: „Reikalas tas, kad esu nematomas. Beveik nematomas. (…) Ne ne, juokauju. Joks aš nematomas. Aš toks kaip visi. Nors ir visiškai kitoks“ (p.9). O prisistatymo skyrius baigiamas nuoširdžiu prisipažinimu: „Iš tikrųjų aš nieko nepažįstu. Netgi savęs“ (p. 11).
Savo kitoniškumą Kazys bando išreikšti per eilėraščius, vienas jų cituojamas knygoje ir, reikia pripažinti, nors ir čia pasitelkiamas humoras, tačiau eilėraštis skiriasi nuo viso pasakojimo pirmuoju asmeniu tono. Jautrus berniukas išoriškai stengiasi atrodyti toks, kaip visi – mušasi su kitais berniukais, valgo vogtą dešrą, žavisi motociklais, yra paliekamas po pamokų. Ir visai netyčia papuola į gana situaciją – pasirašo pareigūnės iš Vaikų kambario protokolą jo neperskaitęs ir galiausiai atsiduria kolonijoje. Apie gyvenimą kolonijoje pasakojama tokiu pačiu tonu kaip ir visa istorija – žaismingai, lengvai, nerūpestingai. Tačiau skaitytojas pajunta kolonijos atspalvius: užsimenama apie „krikštą“ (Kazys guli ant šlapios žolės sumuštas), karcerį, kuriame vaikai turi sėdėti tik su apatiniais drabužiais („Be viršutinių drabužių labai nemalonu – esi nei nuogas, nei apsirengęs“ (p. 141), spjaudymą į maistą, žeminimą. Tačiau keletą mėnesių pagyvenęs tokioje aplinkoje, Kazys nepasikeičia, netgi ima labiau save pažinti. Iš kolonijos jis išeina toks pat jautrus ir atidus. Susidūręs su blogiu (kiti nuteistieji ir kolonijos prižiūrėtojai, vagys stotyje), jis nenusivilia pasauliu, netampa blogesnis – gerų žmonių padedamas grįžęs į gimtinę pagelbėja kaimynei, o už pagalbą jam atlyginama – padovanojamas dviratis.
DVIRATIS. Dviratis tarsi simbolizuoja Kazio santykį su pasauliu. Jo svarba aprašoma jau pirmuosiuose puslapiuose: „Dviratis! Mano, Pakajavo, Zario ar Jasackienės. Jis, ko gero, irgi poemos vertas. Kai žaisdama kvadratą Aliutė nikstelėjo koją ir visai negalėjo paeiti, aš ją, žinokit, į namus parvežiau. Savo senu surūdijusiu dviračiu, kurio buktuoti ratai ir nuolat krenta grandinė“ (p.12). Turėdamas seną surūdijusį dviratį, Kazys nuolat eina paspoksoti į motociklą „Jawa“, kurį svajoja kada nors įsigyti. Dviratis čia tarsi atspindi žmogaus padėtį visuomenėje ir, Kazio akimis, yra vienas iš būdų laimėti Aliutės širdį. Pirmajame knygos skyriuje Kazys svajoja, kaip nugali bendraamžį Zarį ir priverčia jį prisiekti, kad nelįs prie Aliutės, o priesaikos tekste yra tokie žodžiai: „Ir neįkalbinėsiu jos pasivažinėti savo senu motoriniu dviračiu – tepaluoti ir smirdinčiu savo kledaru…“ (p.6). Taigi Kazys svajoja, kaip kada nors ateis į parduotuvę ir įsigis brangųjį motociklą „Jawa“, tačiau knygos pabaigoje jam tenka kiek kitoks apdovanojimas. Padėjęs kaimynei Jasackienei, iš sielvarto, kad jos sūnus iš armijos nebegrįš ir liks gyventi Rusijoje susituokęs su rusaite, sunegalavusiai ir nukritusiai kieme, dovanų jis gauna naujutėlaitį dviratį, kurį ji buvo nupirkusi ir laikiusi savo vienturčiui sūnui.
PIRMOJI MEILĖ. Pirmoji meilė yra turbūt vienas pagrindinių rūpesčių paauglio gyvenime. Įsimylėjęs bendraklasę Aliutę, Kazys stengiasi praleisti su ja kuo daugiau laiko, kovoja su kitais berniukais dėl jos dėmesio, taupo pinigus, kad galėtų Aliutei nupirkti norimą laikroduką, netgi kaklaraištį pasiriša, kad tik patiktų mergaitei. Viso kitos jam prieš ją nublanksta: „Žinoma, ir aš Šavalinskaitės nemainyčiau. Nei į Puodžiūtę, nei į Gerdvilytę, nei į kitą gražuolę“ (p.56). Greta pirmosios meilės knygoje parodoma ir pirmoji seksualinė patirtis. Ir čia V. Račickas stengiasi viską parodyti su humoru. (…)
Pirmoji meilė ir Kazio bei Aliutės santykis čia taip pat sudėtingas ir nevienaprasmis. Aliutė tarsi atsako į Kazio rodomą dėmesį, nors paaugliai apie savo jausmus ir nekalba (įklimpęs upėje ir manydamas, kad greit mirs, Kazys beveik prisipažįsta meilėje: „Aliute, žinai, ką aš noriu pasakyti… Tu manęs negirdi, bet aš tau noriu pasakyti…“ (p.134). Mergaitė jį moko šokti, neatsakinėja į mokytojo klausimus, kad būtų kartu su Kaziu palikta po pamokų, jaudinasi, kai Kazys apkaltinamas vagyste, rašo jam laišką į koloniją, o jo pirmą kartą pabučiuota apallpsta: „Bet jo užtenka, kad Aliutė lengvai sudejuotų ir susmuktų ant žemės“ (p.129). Antra vertus, mergaitė bendrauja ir su kitais berniukais. Pavyzdžiui, per šokius, kai Kazys susuktais viduriais sėdi tualete, Aliutė šoka su Skumbinu, o po šokių Kazys mato: „Jiedu stovi prie šulinio mokyklos kieme. Skumbinas kažką aiškina, Aliutė klausosi. Žinau, jis siūlosi į kompaniją, nori ją į namus parlydėti. Aliutė nesutiks. Galvą guldau. Kai jiedu nueina, man vėl susuka vidurius“ (p.101). Grįžęs iš kolonijos, Kazys nuskuba pas mergaitę, bet kieme sutinka tik jos tėvą, kuris pasako, kad Aliutė išvažiavo su Zariu, loterijoje laimėjusiu Kazio svajonių motociklą „Jawa“. Knygos pradžioje svajojęs, kaip nukauna Zaį ir priverčia jį prisiekti nelįsti prie mergaitės, pabaigoje Kazys tiesiog ramiai laukia jų grįžtančių. Skaitytojui kyla mintis, kad kolonija pakeitė Kazį ir privertė jį permąstyti vertybes ir prioritetus.
SUMUŠTINIAI SU SLIEKAIS. Sumuštiniai su sliekais knygos pradžioje tėra linksmas nutikimas, kai desperatiškai pinigų norintis užsidirbti Kazys sutinka lažintis su Mackiuku, kad suvalgys iš pradžių vieną slieką, paskui antrą, trečią, o galiausiai suvalgo ir storą kirmėlę. Su ja paauglys pasidaro sumuštinį ir lengvai praryja. Iš pažiūros linksma istorija vėliau apsiverčia – Mackiuko išjuoktas ir sliekų prisivalgęs berniukas per tą patį Mackiuką pakliūva į koloniją. Išaiškinus ir atitaisius neteisybę, toje pačioje kolonijoje atsiduria Mackiukas, o Kazys laukia paleidimo. Čia ir susidaro aplinkybės atkeršyti už sliekus. Tik Kazys knygos pabaigoje atrodo gerokai labiau suaugęs, tą parodo ir jo poelgis. Mackiukas, liepdamas suvalgyti sliekus, norėjo pažeminti Kazį prieš kitus žvejus, tai jam buvo pramoga. O Kazys, sutepęs sumuštinių su sliekais, žeminti nenori – niekas be jo paties nežino, kad Mackus suvalgė sliekus. Jam nesinori žeminti bendraamžio, užtenka žinojimo, kad atsiteista. Taip parodoma, Kad Kazys, kaip ir prisistatė skaitytojui anksčiau, yra išties kitoks nei visi.
Be šių keturių santykių knygoje svarbios ir mokytojų figūros. Knygoje suaugusieji pasirodo epizodiškai ir antrame plane, čia svarbūs tik du mokytojai – Trumpickas ir Žarckus. Abu mokytojai vaizduojami kaip suprantantys paauglių pasaulį ir iš šalies jį šiek tiek pakreipiantys reikiama linkme: Trumpickas, išvengdamas tiesioginės didaktikos, moko vaikus pavyzdžiais ir darbais, o Žarckus padeda rasti teisybę, ištraukdamas Kazį iš kolonijos. Kazio šeima čia pasirodo labai epizodiškai – užsimenama apie tėvą, brolį, kiek daugiau pasirodo mama, bet Kazio ryšys su šeima nėra stiprus. Vaikas tarsi auga vienas, sumaištį savyje taip pat turi sutvarkyti vienas pats.
Nors apysaka „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“ tikrai nepavys „Zuikos Padūkėlio“ nei literatūrine verte, nei skaitytojų susižavėjimu, tačiau joje V.Račickas išlaiko savo kūrybos savitumą ir bruožus: lengvai ir šmaikščiai vaizduoja paauglio pasaulį, o už linksmų situacijų slepiasi gilesnis klodas – berniuko, kuriame vienu metu telpa ir sliekus valgantis ar isteriją suvaidinantis vaikas, ir mergaitę bučiuojantis, eilėraščius rašantis bei Konfucijų cituojantis vaikinas. Kaip atrasti save abejonių ir prieštarų amžiuje, rašytojas gal ir nepataria, bet perskaičius knygą paauglų sąmonėje vis dėlto turėtų likti ne tik pokštai ir linksmos istorijos, bet ir žinojimas, kad toks pasimetęs esi ne vienas. Ir nieko tokio, jei esi šiek tiek kitoks nei visi.
„Tarp knygų“, 2015, rugsėjis
Vytautas Račickas turi prigimtinę dovaną iš vos pastebimų štrichų, detalių, užuominų, ne itin reikšmingų įvykių kurti vaikų pasaulį, komponuoti patrauklų siužetą, o svarbiausia – atskleisti savo herojų dvasinę būseną. Man nepaprastai patiko jo „mažasis epas“ apie mergaitę Nippę. Tai jautrus ir dramatiškas pasakojimas apie sunkią jaunų žmonių brandą, jų santykius su komplikuotu suaugusiųjų pasauliu bei pačių pastangas išgirsti ir sugroti savo likimo melodiją.
Juozas Nekrošius, rašytojas
V. Račicko stambesnių kūrinių koncepcija tokia – vaikams parodyti jų bendraamžių likimą sudėtingame mūsų laikų pasaulyje. Rašytojui labiausiai rūpi vaiko dvasiniai horizontai, grynos sąžinės, tiesos ir gėrio problemos, siekimas kuo įspūdingiau aprėpti vaizduojamą visumą. Nemažiau V. Račickui svarbu kuo giliau prasiskverbti į savo herojų – vaikų ir paauglių – vidų, bristi su jais į vis aštrėjančius konfliktus, naują tikrovę, įprasminti laimingos šeimos idealą. Tam įkūnyti rašytojui reikia nemažos drąsos, etinės ir estetinės nuovokos.
Jonas Linkevičius, literatūrologas
Kur slypi Vytauto Račicko kūrybos vaikams ir jaunimui fenomenas? Jau trisdešimt metų rašytojas matomas vaikų literatūroje (tik debiutinė knyga 1980 m. Buvo skirta suaugusiems), tačiau atrodo, dar niekam esmingiau nėra pavykę atskleisti jo kūrybos populiarumo, universalumo paslapties. Pasinėrus į naujausio V. Račicko romano „Baltos durys“ intriguojantį pasaulį, mano pasąmonėje kirbėjo mintis, kad kai kurie romano problematikos, veikėjų charakterių, pulsuojančio siužeto, stiliaus bruožai jau pažįstami iš ankstesnių rašytojo knygų.
V. Račickas šiuo romanu taikliai įsiaudžia į šiuolaikinėje vaikų literatūroje ypač aktualų problemų prozos kontekstą, kur pelnyti populiarumą (gerąja to žodžio prasme) bei skaitytojų ištikimybę kur kas sunkiau, nei, tarkim, kuriant literatūrines pasakas.
Naujasis V. Račicko romanas – skaudi knyga. Joje rašytojas įtaigiai atskleidžia dramatišką Geno Narušio, jaunuolio narkomano, „aš“ tapsmo bei žlugimo istoriją bendraamžių, šeimos, mokyklos aplinkoje. Kūrinyje taip pat fragmentiškai skleidžiasi skaudžios šių dienų socialinės žaizdos: vaikų ir suaugusiųjų konfliktai, tėvų neištikimybės, skyrybų, bedarbystės, šeimos asocialumo, vienišo bei likimo valiai palikto vaiko, mirties ir kitos problemos, kurias ypač apnuogino mūsų atkurtos Nepriklausomybės metai.
Romualdas Skunčikas, literatūrologas
Mūsų draugas Natas Muntus
Apie Vytautą Račicką per jo kūrybinio gyvenimo metus prikalbėta ir prirašyta daug: gražiai ir nelabai, analizuojant jo tekstus su domesiu ar atsainiau, kartais nepagrįstai peikiant, o kartais ir be pagrindo išaukštinant. Šiam autoriui aktyvų dėmesį rodo tiek skaitytojai, tiek literatūros kritikai: jo knygos ne kartą nominuotos Metų knygos rinkimams, literatūros tyrinėtojas Jonas Linkevičius 2007-ais metais parengė V. Račicko kūrybos monografiją, o skaitytojai 2013-ais metais V. Račicką išrinko mylimiausiu savo rašytoju (V. Račickas – vienintelis lietuvis, atsidūręs tų metų 9-12 klasių moksleivių skaitomiausių autorių sąraše).
Parašęs virš trisdešimt prozos kūrinių, šių metų pradžioje išleidęs apysaką „Aš, dviratis, pirmoji meilė ir sumuštiniai su sliekais“, metams įpusėjus prozininkas skaitytojų bendruomenę nustebino eilėraščių knyga „Natas Muntus – mano draugas. Kad geba (arba mokosi) rašyti eilėraščius, V. Račickas sykį jau yra parodęs: rašydamas „Nebaigtą dienoraštį“ į Deivės Tauraitės išgyvenimus kartais įpindavo vieną kitą jos poetinį bandymą. Siekiant atspindėti penkiolikos metų mergaitės mentalitetą, autentiškai perteikti savižudžio sąmonės srautą, tie eilėraščiai neišvengė ir patetikos, ir kalbėjimo klišių, ir banalaus graudulingumo. Į knygelę „Natas Muntus – mano draugas“ sudėti eilėraščiai visiškai kitokie – žaismingi, ironiški, pozityvūs, šmaikštūs, rodantys netikėtus požiūrius į pasaulį. „Natas Muntus“ – berniukų literatūros pavyzdys; tai matome iš pavadinimo, kuris nurodo į pagrindinį knygos personažą, o jei kokia mergaitė, panelė ar moteris pavadinimo – pirmojo signalo – nepaiso, dedikaciniame eilėraštyje randa aiškią kalbėtojo poziciją ir perspėjimą: „Eilėraščiai šie ne mergelėms. / Mergelės, šiukštu, neskaitykit!” (p. 5)
Čia pat autorius knygą apibūdina kaip pavojingą – esą ji skirta negeriems, išdykusiems berniukams, o tie, kurie dar nėra padykę, perskaitę knygą tokiais bematant taps: „Mat šią knygelę paskaitę, / Jie bus negeri, dievaži! / Berniukams visaip atsitinka, / Ypač, jei berniukai maži.“ ( ten pat). Šioje vietoje išryškėja kalbančiojo vertybinė poziciją: vaikai (ypač berniukai) turi būti išdykę, neklusnūs, šiek tiek peštukai, šiek tiek priešgynos. Tik iš tokių būdo bruožų mažiesiems pasaulio stebuklų ieškotojams rasis jiems taip reikalingaa drąsa ir savarankiškumas. Tokia vertybinė pozicija matyti visoje knygoje. Natas Muntus skaitytojui primena tradicinį, klasikinį berniukų literatūros personažą – kokį nors Lionebergos Emilį ir geriausią Karlsono draugą Mažylį. Tradicinėje mergaičių literatūroje tokio padykusio vaiko pavydžiais galėtų būti Poliana, Madikė, Anė iš Žaliastogių. Žinoma, visoms tokioms mergaitėms šią knygelę skaityti uždrausta, joms yra kitokių veiklų ir kitokių kūrinių: „Yra juk gražių pasakėlių – / Apie raganą, velnią, Sigutę“ (ten pat) Toks atkaklus bandymas atgrasyti mergaites nuo šios knygos kelia intriguojančią mintį: o gal „Natas Muntus“ ne vien berniukams, bet mergaitėms skirta knyga, siekianti ne tik berniukus, ir taip iš prigimties padykusius, bet ir mergaites išmokyti nutrūktgalviškumo? Ar ironiškas mergaičių nuvertinimas, jų ir berniukų kiršinimas nebus sąmoningai apmąstytas sprendimas labiau išplėsti skaitytojų ratą? Kalbant apie adresatą, galima pasakyti, kad knyga orientuota ir į suaugusiųjų auditoriją. Kai kurių eilėraščių temos patrauks pilietiškai ar net politiškai aktyvius visuomenės narius, o tam tikri komentarai, išsakomi tėvams, atspindi ne naivaus vaiko, bet suaugusiojo vertybines patirtis. Kai kurios eilutės, vyresniam skaitytojui keliančios šypseną, jaunesniam, mažesniam gali likti nesuprastos, nes jų turinys nėra vaikiškas: „Bet aš vis tiek norėčiau, / Sakau sau tyliai. / Brolio arba sesės… / Tik nežinau, ar jūs, mieli tėveliai, norit, / Ar jūsų meilės laužas neužgesęs“ (p. 6); “Kas buvo, tas pražuvo. / Zvonkienė tapo Zvonke, / Butelis, žinoma, bonke.“ (p. 10); „Žemė kėlė žolę, / Žolė kėlė rasą. / O Raselė kėlė ranką / Prieš savo motušėlę“ (p. 63).
Eilėraščių temos pačios įvairiausios. Nuo pamokymų, kaip turėtų elgtis vaikai ir tėvai, nuo patarimų, ką daryti, kad vaiko gyvenimas nebūtų nykus (tokie eilėraščiai išsako vertybinę poziciją, atskiria teisingą vaikystę nuo neteisingos), nuo Nato veiklų bei norų aprašymo iki sudėtingų politinių temų ir socialinių aktualijų kritikos. Štai viename eilėrašty juokiamasi iš žmonių, kuriems kultūrinių ir socialinių pasibuvimų centru tapęs prekybos ir pramogų centras „Akropolis“: „Ten, kur Vilniaus krūmai, / Ant žalios kalvos, / Šviečia didis rūmas – / Perlas Lietuvos“ (p. 15). Aštri ironija atsiranda dėl šio eilėraščio intertekstualumo: iš garsių poetų romantiškai apdainuotų Vilniaus kalvų ir rūmų beliko viso labo kalva ir krūmai, vilnijantis pasakų miestas tapo prekybos sostine. V. Račickas siūlo saikingai pasijuokti iš neatitikimo tarp istorinės Vilniaus praeities ir apverktinos realybės.
Panašių nuorodų į populiarius lietuviškus tekstus galima rasti ir kituose eilėraščiuose. Tie tekstai jungiami, maišomi tarpusavyje, šmaikščiai perrašomi, kad priverstų nusišypsoti vyresnį, kitokią intelektualinę patirtį turintį skaitytoją: „Baltos lankos, / Juodos avys – / Piemuo – / Sąmonę praradęs“ (p. 61). Arba „Mes mergytės kaip pupytės, / Esam dar visai mažytės. / Mokame gražiai dažytis – / Leidžia mums mamytės„ (ten pat). (Šiame ketureilyje, autoriaus pavadintame haiku, jau ne tik varijuojama populiarios liaudies dainos tekstu ir įvaizdžiais, bet ir pašiepiamas kai kurių tėvų noras paversti savo vaikus mažais suaugusiaisiais).
Kitame eilėraštyje sukritikuojamas polinkis rašant trumpąsias žinutes ir elektroninius laiškus trumpinti žodžius: „Kai rašom žinutes, / Į visas puses / Mėtome balses. / Kng. – knyga, / Špg. – špyga. / Šnd. – šiandien, / Vkr. – vakar.“ (p. 10) Ir esamos situacijos reziumė – „taigi tikras šakar makar“ (p. 10). Šiame eilėraštyje paaiškinama, kad Natas Muntus iš tikrųjų yra Donatas Muntianas, tik dėl polinkio viską trumpinti, net asmenvardžius, iš berniuko vardo ir pavardės liko Natas Muntus.
Knygoje užsimenama ir apie nedraugiškus NATO ir Rusijos santykius. Norint suprasti tokį eilėraštį jau neužtenka būti geru skaitytoju, reikia nusimanyti politinėje situacijoje, paskaitinėti spaudą. Šitaip išplėsdamas temų lauką V. Račickas, parašęs eilėraščių knygą tarsi vaikams (didelės raidės, spalvotos iliustracijos), dovanojo knygą skaitytojui, kurio amžius, kaip dabar populiaru apibrėžti amžiaus ribas – nuo penkerių iki devyniasdešimt penkerių metų. Tiesa, kartais rašant eilėraštį užsimojama per plačiai ir nepastebima, jog tekstui pritrūksta turinio, eilutė įrašyta labiau dėl rimo nei dėl prasmės, pvz.: „Aš labai ilgai gavojau: / Kam šuniukui penkta koja? / Kol galų gale sumojau: / Jam nereikia penktos kojos“ (p. 57); “Lietuvoj visi žaidžia krepšinį. / Natui Muntui patinka kvadratas. / Kas gi šito žaidimo nežino? / Kvadratas yra kvadratas“ (p. 28) – pastaroji išvada aiškiai dirbtinoka, padaryta nebesugalvojant, kaip užbaigti posmą, ji neturi apibendrinamosios galios.
Račickas dažnai nesusitvarko su tekstų pabaigomis. Štai eilėraštyje „Nato kliedesiai“ kalbama apie Nato svajones, trisdešimt aštuoniose eilutėse linksniuojant, ko Natas norėtų, ir, regis, jau randasi tempas, įvaldomas rimas ir ritmas, aprašymai – šmaikštūs, skaitytojas nuteikiamas efektingai pabaigai, bet tesulaukia beveik banalybės, paprasčiausio sprendimo: „Ai, šitaip nebūna. / Nereikia kliedėti“ (p. 47). Aišku, neįmanoma, kad visi eilėraščiai būtų pavykę, todėl V. Račicko naudai būtina pasakyti, kad knygoje apie Natą Muntų esti eilėraščių, turinčių įdomią, prasmingą mintį, su kibirkščiuojančiomis pabaigomis: eilėraštyje „Atsakymai“ (p. 42) užduodami įvairūs mažai reikšmingi klausimai ir pateikiami atsakymai į juos, o pabaigoje kaip atsvara nebūtinai reikšmingiems dalykams priešinama prasminga išvada: „Kam tu gyveni? / Kažkam tavęs reikia.“ Dar keletą eilėraščių, ir pažiūros neturinčių jokios siužetinės linijos, nepasižyminčių lyrizmu, išgelbsti žongliravimas žodžiais. Iš tokių eilėraščių-žaidimų būtina paminėti „Natas ir mašinos“, „Kur šuneliai loja“.
Kreipiant žvilgsnį nuo eilėraščių turinio ir pereinant prie formos klausimų, pravartu prisiminti tradiciją, kai vaikams rašantys autoriai pateikdavo skaitytojui iš tradicinių ketureilių sudarytus, tvarkingai surimuotus eilėraščius. Regis, tokia forma patogiausia: nesunku išlaikyti vaiko dėmesį, įmantri kalbinė raiška neužgožia prasmės, vaikui natūraliai malonu klausytis melodingo žodžių skambėjimo. Tačiau praėjusiais metais A. Šimkus drąsiai pažeidė tokią vaikų poezijos tradiciją išleisdamas netaisyklingai surimuotų, kartais ir verlibru užrašytų eilėraščių knygą „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“. Šiemet tą patį padarė V. Račickas. Nors „Nato Muntaus“ eilėraščiai rimuojami, eilutes labai dažnai sudaro skirtingas skiemenų, o eilėraštį – nelyginis eilučių skaičius, ritmas – trūkčiojantis, todėl skaitytojas patiria savotišką skaitymo nepatogumą: jis negali maloniai atsipalaiduoti, privalo išlikti budrus, nes nežino, ko tikėtis iš kitos eilutės. V. Račicko, atsisakydamas sklandaus ir patogaus eilėraščio, siūlo skaitytojui išeiti iš konforto zonos ir gyventi kitaip: žaisti, išdykauti, apgaudinėti mokytojus, vietoj nuobodžių pamokų ruošos skaityti nuotykinę literatūrą, vadinasi, ir pačiam patirti nuotykį, skatina iš suvaržytos miesto erdvės bėgti į stichišką, nesuvaldomą gamtą („Jeigu dingo apetitas, / Eik į gamtą kuo greičiau. / Grynas oras – deficitas. / Aš mieste jo nemačiau“,p. 39).
Be abejo, šalia tokio chaotiškumo provokacijų eilėraštyje išsaugomos ir tradicinės vertybės. O vertybių klausimas V. Račickui šioje knygoje be galo svarbus. Skatindamas vaiką išdykauti, džiaugtis vaikyste, jis nepamiršta ir to, kad vaikas turėtų būti auginamas jautrus, empatiškas, pastabus, mandagus, mylįs savo šeimą ir šalį. Autorius nepamiršta ir tokių buitiškų dalykų (paminimų su lengva ironija), kaip sveika mityba ir gyvensena. Daug dėmesio skiriama skaitytojo-vaiko sąmoningumo ugdymui. Aiškinama, kas yra gerai, o kas blogai, skatinama rinktis gabūt sunkesnį, bet prasmingą gyvenimą („Jeigu, Natai Muntau, tu / Vien į pinigus žiūrėsi, / Tai profesijos ir darbo / Niekad neturėsi“, p. 79). Ir šiuos pamokymus vaikas turėtų priimti, kadangi autorius solidarizuojasi su vaiku, jis gerai suprantanta, kas šiam gali kelti nerimą bei liūdesį.
„Natas Muntus – mano draugas“ – vietomis nelygi ir netobula knyga, bet turbūt dėl tokio netobulumo knygos berniukas galėtų tapti visų vaikų draugu.
Rasa Milerytė
Literatūrologo Regimanto TAMOŠAIČIO įžvalgos
Vytautas Račickas: gyvenimas dvasinio aiškumo teritorijoje
Vytautas Račickas yra suaugęs, bet nepasenęs ir, ko gero, nepasensiąs vaikų literatūros autorius. Jis visą gyvenimą išlieka šalia vaiko, yra jam ištikimas, moka su juo žaisti bei išdykauti, įsijausti į dideles mažojo žmogaus problemas. Juk mažas žmogus – ne mažiau svarbus už didelį, o jo džiaugsmai ir rūpesčiai – nė kiek ne menkesni nei metų naštos prislėgtų dėdžių.
Vytauto pasaulyje apskritai nėra amžiaus diskriminacijos: čia vaikai savo jautrumu bei mąslumu yra pakankamai dideli, o suaugusieji – pakankamai sumažinti, tarsi kiek suvaikėję. Jie tik dėl padorumo apsimeta svarbiais asmenimis, vaidina savo juokingus socialinius vaidmenis, yra priversti vaikščioti su kaukėmis ir susitapatinti su savo pareigomis. Šie rūpesčių žmonės dažnai nė patys nesuvokia, kad mąstymu prisitaiko prie visuomenės požiūrio, kad jų gyvenimas – nenuoširdus. Jie gyvena tarsi ne sau, o tik stengdamiesi pateisinti visuomenės lūkesčius, atitikti vienus ar kitus elgsenos standartus. Palyginti su jais vaikai nors ir naivūs, bet kur kas nuoširdesni, tikresni. Jie dar nėra praradę vadinamojo asmens integralumo, yra linkę ginti savo požiūrius ir įsitikinimus. Todėl jie ypatingi tuo, kad į gyvenimą žvelgia iš dvasinės autonomijos pozicijų. Pasakytume ir paprasčiau – jie yra laisvesni. Vaikai ne tik gali žaisti žaidimus, jie dar moka ir rimtą suaugusiųjų pasaulį pamatyti kaip žaidimą. Ir jie gerai suvokia, kad bet kokio žmonių žaidimo aukščiausiasis laimėjimas – nuoširdūs, gražūs, teisingi žmonių santykiai. Jie žino, kad žmogiškojo gyvenimo žiedas yra šeima. Nes tik joje gali skleistis esminė gyvybinė energija – meilė, ir tik joje gali išsipildyti giliausias žmogaus sielos lūkestis – laimės jausmas. Juk laimė yra ne kokių daiktų krūva, o tiesiog geras jausmas, kad esi su tais žmonėmis, kuriuos myli ir su kuriais tau gera. Gyvenimo tiesos yra gana paprastos, tarsi vaikiškos, nors kartu tai – pati giliausia filosofija…
Vaikai gali mums priminti tai, ką mes, suaugusieji, dažniausiai esame pamiršę arba ištaškę nervinguose savo gyvenimo greitkeliuose.
Vytautui Račickui vaiko teritorija – ne tik žaidimo, bet ir laisvės, moralinio aiškumo teritorija. Kartu tai pakankamai dramatiškas pasaulis, nes jo patirtys ir įvykiai yra lemtingi, išliekantys visam gyvenimui. Į tą pasaulį pageidautina įeiti tik kaip į šventyklą – su švaria sąžine ir begaline pagarba visiems tiems, kurie ten gyvena. Apskritai rašytojas rašymui turi pribręsti dvasiškai ir morališkai, o vaikų literatūros autorius – ypač. Jam reikalavimai – ypatingi, tik daug subrendusių rašančiųjų to nesupranta.
Esu ne kartą stebėjęs, kad Vytautui tame fizine ir socialine reikšme didelių žmonių pasaulyje liūdna, jis jame buvoja paskendęs melancholijoje. Ir atgyja ten – vaikystės gyvenimo šviesoje, dvasinės autonomijos teritorijoje.
Vytautas Račickas taikosi į gatvės vaikų psichologiją, nei aukščiau, nei žemiau. Kalba jų kalba, gyvena jų rūpesčiais. Ir tai jam pavyksta. Vidutiniškas, tipiškas, standartinis vaikėzas – jo idealas.
Gyveno kartą Lukošiukas
Smagi knygutė, kuria galima patikrinti skaitytojo – ir jauno, ir suaugusio – intelektualinį koeficientą. Šioje knygutėje žaidžiama juoduoju humoru. Lukošiukas vaikų literatūroje – lyg J. Erlicko tipažas ar M. Martinaičio Kukutis mūsų poezijoje. O šmaikštūs ir paradoksalūs tekstai, žaidžiantys mąstymo stereotipais, artimi G. Beresnevičiaus kūrybai. Gal ir D. Charmso įtakos esama. Račickas moka žaisti, būti šalia vaiko, o kartu su juo pasijuokti iš inertiško suaugusiųjų pasaulio. Nors, kita vertus, tas juodas humoras nebrandžią sąmonę gali veikti ir neigiamai. Kad Lukošiukas blogai mokosi, bet moka gyventi – ne tik vaikas, bet ir dažnas suaugęs į tokį tekstą reaguoja skausmingai, kaip prieš pasikėsinimą prieš edukacines normas ir autoritetus.
Nebaigtas dienoraštis
Tematika niūroka. Mokykla kaip refrižeratorius. Direktorė Apolonija Railienė. Kraujo vėžiu serganti Živilė. Šuo Dodžeris, žmogiškos draugystės ir tėvų meilės pakaitalas. Žilvinas Bauba, šokėjas, sportininkas, agresyvus seksualumas. Gėjus Valentinas Algimantas. Motinos draugas – Pranukas (abu silpno regėjimo). Tėvas išsižada nesantuokinės dukros. Tragišką finalą motyvuoja klasika: „Ana Karenina“.
Lengvai ir įtikinamai parašyta apie labai sunkius dalykus. Primena, kad paauglystė yra pats sunkiausias gyvenimo ruožas. Gerai kuriamas sudėtingas gyvenime pakrikusios paauglės charakteris. Skaityti buvo įdomu, knyga traukė.
Tačiau rizikinga spekuliuoti tikromis tragedijomis siekiant „rezonansinio efekto“. Kūrinys gali suteikti socialinės motyvacijos, jis abejotinas psichologinės higienos požiūriu. Tokios knygos motyvuoja egocentrines paauglio nuostatas, kad pasaulis yra blogas, kad gyventi galbūt neverta.
Patricija, Antanas, jo tėtis ir mama
Autorius tikroviškame (pavojingai žurnalistiniame) romane vaikams šių dienų realijų kontekste įgyventina fundamentalų žmogiškųjų siekių archetipą – pilnos šeimos idėją. Veikiančioji kūrinio jėga, sudaranti motyvacinius veiksmo pagrindus, yra mažo berniuko (antroko) Antano valia; vaiko troškimas turėti mamą, kuri primintų ir pakeistų jo mirusią motiną. Personažas, padedamas draugės Patricijos, sugalvoja įvairiausių išmonių, kad tik suartintų savo mylimą tėtį, energingą verslininką Aleksandrą Tamulį, su mokytoja Jūrate. Kaip ir pasakoje, mokančią tikėti gėriu, vaiko pastangos baigiasi idiliška pabaiga, šeimos atsikūrimu.
Kūrinys šiltas, parodantis gyvenimo sudėtingumą, bet teikiantis vilties ir pasitikėjimo žmogaus gera valia, kuri yra tarsi prigimtinis gyvybės balsas.
Pagrindiniai veikėjai, aišku, vaikai. Jie yra laisvi, nesukaustyti, bendrauja natūraliai, kiekvienas turi kokių nors interesų, pomėgių. Antai Patricija kolekcionuoja populiariosios kultūros ikonas – Merūnas, Radžis, Mia… Vėliau ji taip pat natūraliai apsisprendžia ekologinėms vertybėms, globoja gyvūnus. Visi personažai labai gyvybingi, net spirgantys dėl savo energijos ir sumanymų, kiekvieno savitas stilius ir manieros.
Spalvingas, ryškus ir kultūriškai charakteringas tetos Ulės paveikslas. Jis kiek šaržuotas, bet tikras. Įsitikinusi vegetarė, ekologinė fanatikė, tuo pačiu metu ir apsimetėlė, įžūli, agresyvi su savo pamokymais. Bet net ir jos svajonei leista išsipildyti, kūrinio pabaigoje ji pakyla į dangų, laimėjusi loterijoje skrydį oro balionu.
Autorius kiekvieną paprasčiausią savo veikėjo, vaiko veiksmą – kad ir rašymą mokytojos Jūratės tušinuku („jūratinuku“) – sugeba pavaizduoti gyvai, plastiškai, net dramatiškai. Toks charakterių, elgsenos situacijų ir kalbos jausmas įtraukia. Veiksmą pagyvina visokios komiškos situacijos (vaikas bando tėvą išgyvendinti iš namų – kad jis apsigyventų pas Jūratę – pelėmis, žiurkėmis, tarakonais, pasinaudoja net asocialaus žmogaus vaidyba).
V.Račickas sukuria autentišką miesto kultūros, miestiškos visuomenės paveikslą. Žmonės čia labai įvairūs, individualūs, bet nė vienas netrukdo kitam būti tokiu, kokiu tas kitas yra, jie leidžia būti kitiems ir papildo vienas kitą savo pomėgių, interesų, charakterių įvairove.
Romane tikroviškai pavaizduoti įvairūs socialiniai sluoksniai – nuo komercinės galios viršūnių iki kuklios mokytojo realybės. Tačiau šitie skirtumai žmonių nesupriešina, nes veikėjus jungia kur kas gilesnės žmogiškosios vertybės. Be to ir socialinė bei materialinė veikėjo pozicija čia nėra stabili duotybė, gyvenimas yra dinamiškas, viskas greitai keičiasi. Išlieka tik žmogus su savo žmogiškaisiais tikslais, kurios ypač gyvai jaučia subtiliausia visuomenės grandis – vaikas. Šeima – amžina vertybė, vaikas saugus gali būti tik šeimoje.
Vaikiškas V.Račicko pasaulis turtingas ir įvairus. Jo knyga rekomenduotina ir paaugliams, ir tėvams. Joje yra stiprios pozityviosios gyvenimo nuostatos. Galima knygą kritikuoti dėl minėtų „žurnalistinių“ temų, bet…
Lietuviška kepurė
Knyga lengvai skaitoma ir įdomi, pasakojimai – išliekantys, įsimenantys. Autentiški vaikų ir suaugusiųjų gyvenimo vaizdai, kuriuos vienija lietuviškumo tematika. Tipiškos tų laikų (Lietuva po Atgimimo) situacijos, konkrečios istorinės, socialinės ir kultūrinės realijos – knygą skaitant apima malonus atpažinimo ir susitapatinimo efektas. Centrinis laiko orientyras knygoje, apie kurį sukasi visi įvykiai, 1991 metų sausio 11-oji. Pasakojimai dažnai autentiški, kylantys iš realių asmenų prisiminimų, todėl jie įgyja papildomos vertės. Kas šioje knygoje yra gražu? Jau šiandien primiršta lietuvių tautos vienybė, giminiškas visuomenės jausmas. Kiekvienu apsakymu pasakotojas keliauja iš šeimos į šeimą ir jaukiose kamerinės aplinkose randa tarsi tuos pačius žmones, kurių paveikslus papildomai sušildo vaikiškos refleksijos ypatybės (dažniausiai pasakojama vaiku balsu, kuris suteikia nuoširdumo ir tikrumo įspūdį). Netikėtas atradimas skaitant: šis autorius yra bene svarbiausias mūsų naujosios istorijos literatūrinis metraštininkas, jo knyga yra realiai išliekanti. V. Račickas reflektuoja tautos istoriją per vaikų pasakojimus. Glaustas pasakojimas įgyja apibendrinimo jėgą, per atskiras detales ar veiksmo situacijas daug pasakoma apie to meto žmogaus ir visuomenės realybę. Kintanti istorija amžiname šeimos ir tautos vertybių rate, taip galima aprašyti V. Račicko kūrybinę formulę. Tauta ir šeima istorijoje, vis naujomis sąlygomis sauganti savo tapatybę.
Šis rinkinys yra išsilaisvinusios Lietuvos dvasios dienoraštis, skatinantis apmąstyti tautiškumo, patriotizmo idėjas. Ir visa tai parašyta ne rūsčia ir skausminga martirologinės literatūros nuotaika, o šviesiai ir žaismingai, su autoironiška savistaba. Puikus rinkinys, tinkantis ne tik mokyklai ir ne tik vaikams. Autorius sugrįžta prie klasikinio apsakymo principų: pasakojimas aiškus ir skaidrus, veiksmą organizuoja koks nors centrinis įvykis, moralinė idėja neužgožia vaizdingumo ir pan.
Keletas minčių apie atskirus apsakymus.
„Pabaisiukas“ – švelni pašaipa ultrapatriotizmo tema: viskas šeimoje turi būti lietuviška, nors veikėjų galvoje, kaip ir gatvėse, pilna užsienietiškų vardų, todėl ir lietuviškas įsigyto šuniuko vardas – Pabaisiukas – atspindi tą kultūrinę makalynę. Puiki ironiška pakrikusios ir tapatybės ieškančios kultūros metafora. Kas ir koks tas lietuviškumas XX a. pabaigoje? Nei šioks, nei toks, kaip ir šuniukas iš turgaus. Mišrūnas, tačiau savas, mielas. „Strazdanosė“ – apie mergaitę Kristę iš socialiai remtinos šeimos, kurios geriausias draugas yra benamis Ricius. Šis jautrus apsakymas priklausytų geriausiai humanistinės prozos tradicijai, artimas Petro Cvirkos moralinio apsakymo tipui (beje, autoriui būdingas tas pats kaip ir p. Cvirkai pastabumas, dėmesingas visų gyvenimo detalių fiksavimas). „Vieversėlis“ – jautrumas gamtai kaip gėrio šaltiniui ir kartu gamta suvaidina laikinį vaidmenį (vieversėlis senelį sulaiko laukuose ir apsaugo jį nuo išvežimo į Sibirą). Į šeimos gyvenimo aprašymus plastiškai įpinamos istorinės žinios (Trakų pilies istorija, plytos simbolizmas apsakyme „Tuščia diena“).
„Su vardu gimusi“ – subtilus ir komiškas, kultūrinis ir politinis šeimos konfliktas, kur patriotinės vertybės 1991 metais svyruoja tarp Algirdo, Vytauto ir televizijos serialų (Santa iš „Vergės Izauros“). Tėvas, lakstydamas po mitingus, numeta svorio, mama, iš susijaudinimo puldinėdama prie šaldytuvo, to svorio priauga – situacija anekdotiška, tačiau labai aiški ir tikroviška. Puikus lietuviškos šeimos portretas. Ir pasirinktas sausio 13-osios nakties naujagimės vardas simboliškas – Loreta. „Pasakojimas apie Justą“ – berniukas tų įvykių metu, įsipjovęs pirštą, nuveža kraujo privarvinęs jo į buteliuką nuo vitaminų. „Lietuviška kepurė“ – gražus, išmintingas tautų susitaikymą, žmonių santarvę teigiantis pasakojimas. Skirtingų tautų žmones sujungia žmoniškumas. „Gražiausi namai“ – kaip kuriasi naujos tradicijos, sujungiančios žmonių bendruomenę.
Žmogiškosios vertybės išsiskleidžia net pačiomis sunkiausiomis sąlygomis. Įdomu ir tai, jog 1991 metų Lietuva apsakymuose iškyla kaip draugiškesnė, solidaresnė, vieninga, viltinga, o artėjant iki šių dienų (apsakymai datuoti, paskutinieji pažymėti 2010 metais) žmonės vaizduojami nervingesni, labiau susirūpinę materialiais dalykais ir buitimi. Senesnių laikų apsakymuose jų poreikiai juokingai kuklūs (antai didžiausias turtas – su profsąjungos paskyra gautas „žiguliukas“, kurį, beje, pervažiuoja tankas), šiandien – tai jau tikri europiečiai, neįsitenkantys Lietuvoje ir turintys atitinkamus poreikius. Jau išryškėja ir Lietuvai skaudi emigracijos tema, nebelietuviškos vertybės, gyvenimo būdas, anglicizmų prikaišiota kalba. Nors dar lietuviai, bet jau mąstome tarsi angliškai, bet iš esmės – kapitalistiškai. V. Račicko tekstas subtiliai ir neįkyriai pradeda prisiminti ir atpažinti tikrąsias vertybes, ugdo tautinės tapatybės, kultūrinio susivokimo pagrindus. O juk tai dabar ir yra prioritetinė edukacinės pedagoginės programos nuostata.
Prieš keletą metų skaitydamas šio autoriaus kūrinius (kad ir „Zuiką padūkėlį“) turėjau priekaištų autoriui dėl jo kolektyvistinio personažo, dėl masinės psichologijos, toje knygoje man trūko poezijos ir metafizinės potekstės. Šiame rinkinyje jau yra kitaip: už tarsi paprasto pasakojimo ryškėja fundamentalios vertybės, o kai kurie motyvai bei situacijos įgyja simbolinės filosofinės reikšmės. Autorius (ar skaitytojas) tobulėja?
Manau, V. Račickas yra reikalingas autorius, nes mokykla jau seniai nebeturi P. Cvirkos rango vaikų literatūros rašytojų, galinčių kurti ne tik morališkai prasmingas, bet ir įdomias, paprastas, tikroviškas istorijas ne tik vaikams.
Kartais savo literatūrologinius sprendimus pasitikrinu labai patikimu praktiniu kriterijumi, leidžiančiu apsisaugoti nuo teorinių spekuliatyvių nukrypimų: ar šią knygą pirkčiau? Taip, šias V. Račicko knygas tikrai pirkčiau sau ir savo vaikams. Nes jos visiškai atitinka Horacijaus literatūros (poezijos) funkcijos apibrėžimą: dulce et utile, malonu ir naudinga.
Baltos durys
Tai jau tikra literatūra. Šią knygą pasidedu savo knygų lentynoje, skirtoje geriausiai vaikų ir paauglių literatūrai. Knyga ir paaugliui, ir brandžiam skaitytojui, išmanančiam geros literatūros subtilybes ir mokančiam jomis džiaugtis.
Knyga tarsi dviejų lygmenų: lengvas ir skaidrus paviršius ir intensyvus vidinis pasakojimas, stiprus prasmės klodas.
Intensyvios prasmės įtampos ir priešpriešos. Paprastas pasakojimas (atskirais epizodais, pateikiamas kaip skirtingų veikėjų atsivėrimai), lengva kalba ir gili potekstė su nuolatos bręstančia įtampa.
Pagrindinis veikėjas Genas Narušis yra lyg ir tipiškas personažas, toks, kaip visi paaugliai, bet kūrinyje jis įgauna autentišką charakterį ir ypatingos vertės matmenį. Jo gyvenimas spontaniškas ir tarsi lengvas, koks ir būna paauglystėje; tas veikėjas tarsi gražiai plaukia su kitais panašiais jaunuoliais, plaukia tarsi su visu pasauliu, bet už tokio gyvenimo lengvumo potekstėje ima ryškėti jaunystės upės pavojingi povandeniniai akmenys, stiprėja charakterio dramatizmas. Už nerūpestingų jaunimo santykių – ieškant pramogų, malonumų bei įdomybių – veriasi grėsmingi dalykai, o romano herojus tarsi eina prarajos kraštu. Iš vienos pusės jo veiksmus motyvuoja gražūs potraukiai – tikros meilės ir draugystės ilgesys, sąžiningas bendravimas su žmonėmis, – iš kitos pusės jis yra paveikus, pasiduodantis blogoms įtakoms jaunuolis. Jaunatviškas pasitikėjimas gyvenimu, neatsakingumas, natūralus malonumų poreikis jį artina prie pavojingų dalykų. Skaitytoją prie knygos pririša ir empatinis santykis su veikėju: Genas yra kažkaip patrauklus, simpatiškas veikėjas. Jis turi savotiško nekaltumo psichologinę bei moralinę aurą, kažkokio vaikiškumo, ir tai verčia jaudintis dėl jo likimo.
Čia rašytojas subtiliai, bet labai aiškiai parodo pereinamojo amžiaus pavojus, įspėja apie juos visiškai nemoralizuodamas ir nesigriebdamas literatūrinio dramatizavimo. Puiku tai, kad knygoje nėra jokių moralizavimo intonacijų, atbaidančių ne tik jauną, bet ir suaugusį skaitytoją. Ne autorius rodo blogybes, bet jos pačios atsiveria per meninę kūrinio realybę.
Tragiškoji jaunystės poezija – taip apibūdinčiau šią V. Račicko knygą, rodančią neabejotinai išaugusį autoriaus meistriškumą. Apie ją dar ketinu parašyti daugiau, o šioje vietoje lieka konstatuoti, kad man ji – geriausia iš visų šio autoriaus knygų. Apskritai V. Račicko knygos yra ne kokie literatūriniai bandymai, flirtas su mokykline auditorija, tai tarsi viso gyvenimo pasišventimas.